Turbūt esate girdėjusi posakį „statusas įpareigoja“? Kaip ir iš kur atsiranda tos nerašytos taisyklės? Kas ką įpareigoja?
Nerašytos bendrabūvio taisyklės formavosi visoje žmonijos istorijoje, nuo pat tų laikų, kai genties šamanas vienintelis sapnuodavo “didžiuosius” sapnus, pranešančius genčiai apie būsimus pokyčius ir dievų malones. Hierarchinis visuomenės santykių modelis susiformavo jau seniai, tačiau šiuo metu jis daug sudėtingesnis. Kuo aukštesnis statusas, tuo daugiau galios, tačiau tuo didesnė ir atsakomybė, kadangi nuo šio žmogaus priklauso daugelio kitų žmonių likimai. Šio žmogaus atžvilgiu daug griežtesni ir moralės reikalavimai, kadangi į jį projektuojami daugelio žmonių idealizuoti lūkesčiai.
Kalbant apie žmones gali būti „politiko statusas“, „vadovo statusas“, „bajoro statusas“, „garsenybės statusas“, taip pat – žmonos, dukters ar tėvų statusas. Kada jie prisimenami? Kai norima pabrėžti pasikeitusią padėtį, tam tikrus įsipareigojimus ar privalomą elgesio modelį?
Manau, kad statusą prisimename visais jūsų išvardintais atvejais, taip pat tada, kai žmogus piktnaudžiauja savo statusu ir naudojasi privilegijomis kitų sąskaita. Štai girdime vis naujas istorijas apie turistaujančius Seimo narius ar tarnybinių automobilių naudojimą privatiems interesams.
Kaip mūsų visuomenėje „baudžiami“ nors trumpam pamiršę apie savo statusą?
Ne tik mūsų, bet ir kitose visuomenėse “baudžia” vieši elgesio svarstymai žiniasklaidoje ir piktos apkalbos. Vis dėlto mylimiems visuomenės herojams yra nesunkiai ir gana greitai atleidžiama: prisiminkime kad ir prezidento skandalą Lietuvoje, virtusį sėkme naujuose rinkimuose.
Kas keičiasi žmogaus viduje ir išorėje jam kylant socialiniais laiptais?
Turbūt natūralu, kad kylant aukštyn socialinėje hierarchijoje didėja pasitikėjimas savimi, savigarba, galios pojūtis. Nemaža žmonių trumpesniam ar ilgesniam laikui pasiduoda šlovės užliejami ir praranda realybės jausmą, juos tarsi apsvaigina aukštis. Tai rizikinga būsena, kadangi iš aukštai kristi skauda, o statusas nėra pastovus dalykas. Tačiau yra nemažai žmonių, išlaikančių kuklumą ir paprastumą net ir pačiose visuomenės viršūnėse – kaip Jo Šventenybė Dalai Lama ar jau mirę visų mylimi princesė Diana ir popiežius Jonas Paulius II.
Kodėl aplinkiniai dažnai vertina žmogų pagal jo išorinio gyvenimo atributus: drabužius, papuošalus, automobilį, namą…?
Išorinių atributų visuma kartu su įgytų socialinių, profesinių įgūdžių rinkiniu sudaro socialinę kaukę, vadinamąją personą. Viena personos funkcijų ir yra pranešti aplinkiniams apie žmogaus socialinę padėtį, įgūdžius, kad jie žinotų ko tikėtis ir ko nesitikėti iš jo. Tai panašu į uniformą: jei matome žmogų su baltu chalatu, mes jį suvoksime kaip mediką, rečiau – kaip laboratorijos darbuotoją, tikėsimės ir gausime iš jo medicinines ar mokslines konsultacijas. Jei kažkas nešioja tik brangius ir žinomų dizainerių drabužius, jis sąmoningai ar nesąmoningai praneša apie savo aukštas aspiracijas, pilną piniginę, aukštą statusą. Jei kažkieno automobilio numeris unikalus, ne atsitiktinė skaičių ir raidžių kombinacija, o prasmingas junginys – tuo pranešama apie požiūrį į save, gyvenimą ar atskirus pomėgius. Nenuostabu, kad aplinkiniai šias žinias perskaito, nes tai ne taip jau sudėtinga. Normaliu atveju socialinė kaukė toli gražu neatspindi asmenybės visumos, tai tik įvaizdis, ir apmaudu, jei persona yra viskas, jei žmogus su ja susitapatina arba turi tik ją vieną visiems gyvenimo atvejams.
Firmos vadovė, dėvinti seną kostiumėlį ir atvažiavusi į susitikimą senu automobiliu, turbūt jaučiasi nejaukiai. Kodėl? Kas sudaro tokias sąlygas?
Vadovė vadovei nelygu, tačiau tokia situacija tikrai realistiška. Tiesiog tame socialiniame sluoksnyje tokios nerašytos taisyklės, tokie standartai, kuriuos pusiau sąmoningai siekia atitikti visi norintys jame išsilaikyti. Būtent prestižo atributai ir atskiria šį sluoksnį nuo kitų, kurie turi kitus atributus. Sakykime, senų automobilių mylėtojų klube ši moteris gal puikiausiai jaustųsi. Būdami įsitraukę į kelias visuomenės grupes mes neišvengiamai turime turėti visą socialinių vaidmenų repertuarą, kad galėtume lanksčiai juos keisti. O jeigu esame labai susitapatinę su viena grupe ir tą parodo visa mūsų išorė, nenuostabu, kad kitur jausimės nejaukiai.
Kaip manote, ar keičiantis statusui atitinkamai turi keistis ir žmogų supantys daiktai? O elgesys?
Dažniausiai žmogus pats sąmoningai keičia savo aplinką ir elgesį, kad pabrėžtų pasikeitusį statusą. Tačiau logiška, kad keičiantis statusui aplinka ir daiktai palaipsniui savaime keičiasi, net jei labai to nenori, o būna ir tokių atvejų. Elgesys pirmiausia keičiasi toje aplinkoje, kuri susijusi su pasikeitusiu statusu: sakykime, kad eilinis įmonės darbuotojas tapo vadovu – natūralu, kad dabar jis ims dažniau nešioti kostiumą ir nebesinešios sumuštinių į darbą, nes ims pietauti su verslo partneriais. Taip pat jis ne tik draugiškai bendraus su bendradarbiais, bet iš jų reikalaus aukštos darbo kokybės kaip iš savo pavaldinių.
Ko, pavyzdžiui, negalėtų sau leisti garsenybė ar politikas? Kaip juos statusas įpareigoja? O jus, kaip psichologę?
Garsenybės gal gali labai daug sau leisti, o politikai demokratinėse visuomenėse būdami išrinkti daugelio jais pasitikinčių žmonių tikrai turi jausti didelę atsakomybę. Kadangi jie turi galią nulemti žmonių likimus, į juos projektuojami lūkesčiai panašūs į tuos, kurie anksčiau buvo skirti tėvui ar motinai. Tai didžiulis moralinis spaudimas, kurį atlaiko toli gražu ne kiekvienas politikas. Psichologui tam tikra prasme lengviau – savo konsultacijoje jis dažniausiai dirba su vienu žmogumi vienu metu ir dalijasi atsakomybę už bendro darbo efektyvumą. Kita vertus, tai visada daug gilesnis ir labai asmeniškas santykis, todėl psichologas privalo būti visiškai susikoncentravęs ir neprimesti klientui savo paties problemų ar asmeninių lūkesčių, pavyzdžiui, erotinių, nes tai gali sukelti klientui dar gilesnę krizę.
