Psichologija ir psichoterapija paprastai

Jeigu prisimintume senąją tradiciją, žmonės prašydavo deivės Fortūnos, kad ji suteiktų vaisingumą, turtą ir pergales. Per kelis tūkstančius metų šioje srityje niekas nepasikeitė – Fortūnos numylėtiniais laikome sveikus ir gražius nugalėtojus, kuriems jų pergalės atneša turtą ir gerovę. Sėkmės ir laimės deivė įnoringa, kaprizinga, ji globoja drąsius ir nebijančius rizikuoti, tačiau kadangi ji aklai suka savo ratą, kartais gyvenimas ir jiems iškrečia netikėtumų. Keista tai, kad kartais žiūrint iš šalies atrodo, jog kitam neišpasakytai sekasi, tačiau jis pats visiškai to nepastebi, vis nepatenkintas skundžiasi gyvenimu. Jį laimės deivė išlepino, ir tik pasisukus jos ratui šis žmogus pastebės ko netekęs, gailėsis nevertinęs buvusios sėkmės. Jam beliks vėl drąsiai rizikuoti ir tikėtis, kad deivei toliau sukant savo ratą sėkmė vėl sugrįš. Arba žiūrėti į sėkmę filosofiškai, laikyti ją laikina ir nepatikima, taigi neprisirišti.

Kokios maloniosios jos pusės?

Pergalė, kurios ilgai siekei, išlaisvina, suteikia džiaugsmo, leidžia atsipalaiduoti ir pailsėti. Gali tapti populiariu ir geidžiamu, būti elgesio modeliu kitiems, gali įgyti pasekėjų, plėsti socialinę ir finansinę įtaką. Ir, žinoma, priimdamas naują iššūkį labiau pasitiki savimi, nes jau turi sėkmės patirtį, žinai, kad tu tai gali padaryti.

Kokie didelės sėkmės trūkumai?

Nuolatinė ir didelė sėkmė gali atimti azartą siekti naujų iššūkių, nes suteikia persisotinimą ir nuobodulį. Juk jau viską turi, viską gali – tai tarsi visiškas tavojo Ego triumfas. O kas toliau? Kam visa tai? Kuo užsiimti? Kaip panaudoti sukauptą turtą? Jeigu turi viską, bet neturi gilesnių vertybių ir nežinai prasmės, tai nebeteikia palaimos ir pilnatvės. Kita vertus, populiarumas išvargina, nes jauti nuolatinį spaudimą pateisinti lūkesčius, kaip Hario Poterio kūrėja, kuri norėdama nors kiek atsipalaiduoti nuo kolektyvinės sąmonės spaudimo, dabar jau priversta žudyti pagrindinį istorijos veikėją.

Ar tai gali būti santykių su šeima, draugais išbandymas? Ar ji sukelia aplinkinių pavydą?

Žinoma, pasitaiko, kad Fortūnos numylėtinis pasineria į savo sėkmę tiek, kad pamiršta ar paniekina žemiškus rūpesčius ir kasdienes pareigas šeimai bei draugiškus ritualus. Tačiau manau, galime rasti ir tokių pavyzdžių, kai partneris ar draugai ima pavydėti patyrusiam sėkmę, konkuruoja su juo, patys to net nejausdami. Kodėl pavydime? Nes patys taip pat norime būti sėkmingi, turtingi, gražūs, populiarūs, tačiau mums šiuo metu nesiseka taip, kaip draugui. Pavydas tiesiogiai susijęs su alkiu, ir dažniausiai pavydėdami visiškai nustojame vertinti tai, ką jau patys turime, tarsi mums vis būtų negana. Pavydas reiškiasi ironiškomis pastabomis, žeminančiomis replikomis, dirbtiniu atstumo kūrimu, netikėtomis elgesio interpretacijomis. Štai jeigu herojus taip dažnai nebeateina į draugų vakarėlius, jo elgesys suvokiamas kaip pasipūtimo demonstravimas. Tuo tarpu žmogus gali būti tiesiog užsiėmęs su šeima ir skirti jai brangias laisvalaikio valandas, galiausiai gali būti susirgęs ar išvažiavęs.

Ar ji taip pat ir apkalbų priežastis?

Žinoma, kad iš pavydo dėl sėkmės žmonės apkalba. Dažniausiai taip elgiasi todėl, kad nori nors kiek reabilituoti patys save, kad tokios sėkmės nepasiekė – nebuvo tokie drąsūs, tokie aktyvūs, nerizikavo ir panašiai. Apkalbėdami iškrauna savo nusivylimą dėl savo nesėkmių ir išreiškia norą, kad ir laimingasis būtų ne geresnis kaip jie patys. Taip jie save paguodžia ir sukuria tam tikrą savų bendriją.

Kam dar turi būti pasiruošęs žmogus, besirengiantis šuoliui į sėkmę?

Kadangi didžiulės sėkmės sulaukia mažuma, šis žmogus turi pasiruošti vienatvei. Jam gali tekti susirasti naują savųjų ratą, kuriame bendraudamas su panašiais į save išvengtų pavydo ir apkalbų. Tačiau kuo aukščiau Fortūnos numylėtinis kils, tuo daugiau vienatvės jam teks pakelti. Jungiškosios pakraipos analitikė Marion Woodman kalba ir apie modernaus žmogaus priklausomybę nuo sėkmingumo, nuo tobulybės siekimo, kurį mums primeta šiuolaikinis pasaulis. Mes verčiami būti sėkmingi pačios vartotojiškos kultūros, kur neturėdami grožio, turto ir pergalių esame praktiškai NIEKAS. Taigi jei patyręs sėkmę žmogus su ja susitapatina, jam nebėra kelio atgal – tik į naują sėkmę, o kitu atveju jis patiria visišką nepilnavertiškumą ir kančią, faktiškai jis nustoja egzistuoti. Sėkmės alkį labiausiai jaučia narcistinės asmenybės, kurios savo vertę matuoja atspindžiu, gaunamu iš aplinkos – pripažinimu, susižavėjimu, paklusimu. Dažniausiai toks alkis beveik nepasotinamas, kadangi narcistinė asmenybė jaučia gilų meilės deficitą jau nuo ankstyvos vaikystės. Vietoje meilės ji greičiausiai gaudavo tik vertinimus ir nuolat pildė atvirus arba paslėptus lūkesčius. Sėkmė tokiam žmogui susijusi su galia, kuri atsveria jo gilų bejėgiškumą, ir tokią galią praradęs žmogus sugriūna. Atsilaikyti lengviau, kai grįžtame prie archetipinio Fortūnos vaizdinio: jis mums sufleruoja, kad sėkmė akla, nepastovi ir permaininga, taigi labai ja pasitikėti neverta, tik svarbu drąsiai daryti tai, kas atrodo prasminga ir kuo tikrai tikime. Juk tai ir yra mūsų vertė.

            Kokiais atvejais patartumėte kreiptis į psichoterapeutą?

Patarčiau kreiptis tada, kai žmogus nebegali susitvarkyti su savo vidiniais išgyvenimais pats, nepadeda nei artimųjų ar draugų pagalba. Kita vertus, kai kurie psichoterapijos metodai, kaip, pavyzdžiui, Jungo analitinė psichologija, tinka ir tada, kai žmogus tiesiog nori geriau suprasti save, atrasti naujus savo asmenybės aspektus, rasti atsakymus į esminius gyvenimo klausimus, tuo būdu siekdamas pilnatvės.

Kodėl pas mus nemažai žmonių bijo prisipažinti apie tai, kad lankosi pas psichologą, nors be baimės kalba apie tai, kad turi savo odontologą, terapeutą ar ginekologą?

Psichikos gyvenimas – pats paslaptingiausias, nematomas plika akimi, sunkiai apčiuopiamas ir išmatuojamas, todėl viską, kas susiję su psichologija, mes linkę apipinti įvairiausiais mitais. Vienas galingiausių mitų, veikiančių net ir labiausiai išsilavinusius žmones – kad pas psichologus lankosi tik psichikos ligoniai ar keistuoliai, o liaudiškai kalbant, „durneliai“. Kitas mitas – kad psichologas gali užhipnotizuoti ir pajungti savo valiai, kitaip tariant, „išplauti smegenis“. Retas norėtų, kad aplinkiniai jį laikytų užhipnotizuotu kvaileliu! Dar vienas mitas, greičiausiai susiformavęs sovietmečiu, yra susijęs su nepasitikėjimu – ar psichologas tikrai išlaikys paslaptį? Juk net kunigai tais laikais galėdavo išduoti, ką jau kalbėti apie kitus… Lietuviškoje kultūroje vis dar veikia gausybė stereotipų, ir jie slegia asmenybės pilnatvės ieškantį žmogų, priverčia jį izoliuotis ir veda į aklavietę. Arba veda jį pas raganas, būrėjus, ekstrasensus, neretai pasivadinančius psichoterapeutais, tuo būdu sukeliančius žmogui dar didesnę sumaištį.

Ar gali iš dvasinių krizių padėti išsikapstyti draugai bei artimieji?

Negaliu vienareikšmiškai atsakyti, nes dvasinės krizės tiek pat įvairios, kiek ir patys žmonės. Vienas gali atsitiesti be niekieno pagalbos, jam padeda laikinas atsiskyrimas ir erzina bet koks įsikišimas į natūralų gedėjimo, kartu ir gijimo procesą. Kitas visiškai negali likti vienas, jam nuolat reikalinga draugija, jis kaip vaikas kabinasi į kiekvieną ištiestą ranką. Ir išsikapsto su ištiestų rankų pagalba. Trečias įstringa: negali nei dirbti, nei bendrauti, kankinamas įkyrių minčių ir nerimo, ar nesuvaldo jausmų proveržių. Negali išbūti nei vienas, nei su kitais, neranda sau vietos. Tada nereikėtų ilgai tempti, verta rimtai užsiimti psichoterapija.

Ar jie gali atnešti daugiau žalos negu naudos?

Draugas draugui nelygu. Ir artimieji skirtingi. Pavyzdžiui, yra įrodyta, kad artimieji, kurie į psichikos sutrikimų paūmėjimus linkę reaguoti dideliu emociniu įsitraukimu, perdėtu susirūpinimu ir hipergloba arba atvirkščiai, atsiribojimu, tikrai prisideda prie būsenos pablogėjimo. Jei šeima sugeba neįpulti į tokius reagavimo kraštutinumus, duoda žmogui pakankamai, tačiau ne per daug laiko ir erdvės atsigauti po krizės, tuomet įmanoma susitvarkyti savarankiškai.

Ar psichologą gali atstoti dvasininkas? Kokiais atvejais?

Per gyvenimo krizes daugelis nepraktikuojančių žmonių vėl atsigręžia į dvasininkus, į tikėjimą. Manau, tai be galo svarbu – išlaikyti tikėjimą, kai sunkiausia, neužmiršti jo ir tada, kai gyvenimas vėl stoja į vėžes. Dvasinė praktika šiuolaikiniam žmogui nėra lengvas dalykas, ji reikalauja pasišventimo, laiko ir energijos investicijų. Vartojimo ir turėjimo kultūroje tikrai nėra lengva kasdien atsigręžti į buvimą, į amžinąsias vertybes. Psichologas, psichoterapeutas neretai tampa tarpininku, kuris kassavaitiniuose susitikimuose per metus ar dvejus pripratina asmenybę žvelgti į save, savo vidinę visatą ir atveria jai kelią į dvasinę praktiką, kuri jau yra už psichologijos ribų. Vis dėlto vien dvasinės praktikos gali nepakakti, kai susiduriame su emociniais konfliktais, iš vaikystės atsineštais ir gyvenimo bėgyje susiformavusiais varginančiais kompleksais. Tuomet reikalinga psichoterapija.

Galbūt kai kurie bijo vizito pas psichoterapeutą, nes nežino, kas jų ten laukia. Kaip paprastai vyksta konsultacijos?

Psichoterapinės konsultacijos eiga priklauso ir nuo mokyklos, kurią atstovauja pasirinktas specialistas, ir nuo kliento poreikių. Aš galiu daugiau komentuoti kaip dirba Jungo analitinės psichologijos atstovai, kadangi pati atstovauju šią mokyklą. Dirbame sėdėdami vienas priešais kitą, kušetės nenaudojame. Kušetė – tai klasikinės psichoanalizės priemonė, ją taiko psichoanalitikai, kurių Lietuvoje vos keletas, ir patį psichoanalizės metodą jie taiko toli gražu ne kiekvienam klientui. Taigi didžioji dalis Lietuvos psichoterapeutų, tarp jų ir aš, sėdime ir kalbamės su klientais, matydami jų veidą ir leisdami jiems matyti mūsų veidus. Psichoterapija – tai gydymas pokalbiu ir sąveika tarp kliento ir terapeuto. Visada pirmieji susitikimai su klientu būna skirti susipažinimui, kad psichoterapeutas kuo geriau suvoktų kliento problemą ir jos kontekstą, o klientas pajustų, suvoktų, koks jo kontaktas su pasirinktu specialistu, kas tai yra psichoterapija, ir ar čia yra būtent tai, ko jam dabar reikia. Tuomet suformuluojame terapinę sutartį, kurioje aptariame ką klientas nori pasiekti, per kiek laiko ir kokio dažnumo sesijose, kiek realistiški jo lūkesčiai, kaip ir ką jam gali padėti psichoterapeutas ir kita. Aš beveik visada prašau, kad klientai pradėtų užsirašinėti savo sapnus ir juos atsineštų į sesijas, kad galėtume juos aptarti. Analitinės psichologijos atstovai netaiko hipnozės, kaip ir dauguma Lietuvoje dirbančių psichoterapeutų. Tačiau mes dirbame su vaizduote: kartais sesijų metu prašau įsivaizduoti, piešti ar lipdyti, ne tik svarstyti racionaliai; taip pat skatinu įvardinti jausmus, kurie kyla ne tik įprastame gyvenime, bet ir čia, sesijos metu. Terapeutas nėra draugas, taigi jis tik retkarčiais dalijasi savo asmeniniais išgyvenimais, tačiau nesiekia specialiai slėpti savo asmenybės, nes gydoma ir pačia sąveika tarp kliento ir terapeuto. Apskritai psichoterapijoje mes daugiau klausomės negu kalbame, kad neužgožtume kliento, tačiau klausomės aktyviai, ir esame susikoncentravę visa savo esybe į kliento situaciją „čia ir dabar“. Analitinėje psichologijoje mes interpretuojame klientų emocinius konfliktus, sapnus, fantazijas remdamiesi Jungo kompleksų ir archetipų teorija, savita jo asmenybės vystymosi samprata. Tačiau psichoterapeuto etika įpareigoja didžiausią dėmesį skirti gyvam žmogui, o ne teorijai, todėl kalbame paprastais žodžiais ir labiausiai vertiname paties kliento įžvalgas. Etika griežtai įpareigoja išlaikyti kliento paslaptį ir jokiu būdu jo neišnaudoti. Net aptardami su kitais kolegomis sudėtingesnius terapijos dalykus mes pakeičiame klientų vardus, neįvardijame konkrečių jų darboviečių, uždarbio ir panašiai.

Kas randa atsakymus į iškylančius klausimus? Ar psichologai dalija patarimus?

Apie psichologų atsisakymą dalinti patarimus ir kalbėti konkrečiai jau sklinda anekdotai! Galiu tik pakomentuoti, kodėl vengiame vienareikšmiškai patarti: ta pati profesinė etika mus įpareigoja dirbti su klientu taip, kad didėtų jo savarankiškumas, o ne priklausomybė. Ypač psichoterapijos pradžioje klientas dažnai būna pažeidžiamas, taigi stengiuosi padėti jam atstatyti dvasinę pusiausvyrą, sustiprinti jį, kad jis pats būtų pajėgus rasti atsakymą, priimti sprendimą, o kartu ir atsakomybę už jo pasekmes. Tuo psichoterapeutas iš esmės skiriasi nuo lietuviškų raganų, būrėjų ir pan., kad šie dalija patarimus, programuoja ir užsiima įtaiga, net neįvardindami, kad būtent tai ir daro, tuo būdu didindami priklausomybę, o ne mažindami ją.

Jei tavo artimas draugas ar šeimos narys pradeda grimzti į depresiją (kaip tau atrodo), ar verta jį įkalbinėti kreiptis pas specialistą?

Depresijos sąvoką pastaruoju metu vartojame labai jau plačiai, net ir kalbėdami apie normalų liūdesį, nusivylimą, nuobodulį ar panašius jausmus, nuspalvintus tamsiais patyrimo tonais. Su šiais jausmais nėra lengva susigyventi, jie nėra „gera prekė“ vartojimo kultūroje. Juos suvokiame kaip kliūtį pasiekti karjeros aukštumas, užsidirbti, būti populiariu vakarėliuose ar tarp kitos lyties atstovų. Liūdnas žmogus baugina, nes nemokėdamas susigyventi su įvairia savo jausmų gama aš nežinau kaip reaguoti į kitą. Manau, kad pirmiausia verta stengtis pajusti kitą, būti kartu su juo ar netoli jo. Verta pasidomėti kas privertė jį nusiminti, o sunerimti reikėtų, jei nėra jokios regimos priežasties, ir artimojo liūdesį lydi juodas požiūris į praeitį, dabartį ir ateitį, o ši būsena užsitęsė mėnesį ir ilgiau.

Kaip taktiškai pasakyti žmogui, kad jam reikalinga profesionali konsultacija?

Svarbiausia neišvadinti jo „kvaileliu“! Juokauju – turiu omeny, kad reikia visaip vengti vertinimų ir atstūmimo. Gal reikėtų atspindėti jam objektyviai kas su juo darosi: kad štai jau mėnuo, metai ar pan. jis kalba ar daro dalykus, kurie verčia mus nerimauti, mums tai rūpi, o padėti negalime, tačiau žinome specialistą, kuris gali padėti. Gal svarbu pasakyti, kad neabejojame jo paties sugebėjimu susitvarkyti, tiesiog norime, kad jam būtų lengviau, ir gal tai įvyks greičiau su kito pagalba.

Dažnai, įkalbinėdamas artimą žmogų pasikonsultuoti su psichologu, išgirsti frazę: „aš ir pats viską puikiai žinau“. Kiek tame yra tiesos? Kodėl taip sakoma?

Nenuostabu, kad dabar žmonės taip kalba: būdami visokeriopai išsilavinę, turime saldžią iliuziją, kad patys esame savo gyvenimo kalviai, esame įsitikinę, kad užtenka racionaliai suprasti savo problemų priežastis. Tai tiesa tik iš dalies. Kita tiesos dalis ta, kad daugelio psichologinių sunkumų ir konfliktų prigimtis – emocinė, susijusi su pasąmonės kompleksais. Todėl išsilaisvinti nuo jų galima tik gydančioje emocinėje sąveikoje su kitu žmogumi, šiuo atveju, su terapeutu. Dažnai baugina pati mintis, kad teks atsiverti ir tapti priklausomu nuo kito, taip pat gėda parodyti savo silpnumą kreipiantis į specialistą. Tačiau sugebėjimas atsiverti ir prisirišti rodo asmenybės brandą, o ne jos silpnumą. Priklausomybė gali reikštis pradžioje, bet jau minėjau, kad psichoterapijos darbas yra didinti kliento savarankiškumą ir visybiškumą, o ne naudotis jo priklausomybe.

Ar verta savo problemomis dalintis su draugais bei pažįstamais?

O kodėl ne? Juk sakoma: „Draugą nelaimėje pažinsi…“ Aišku, verta turėti saiką, nes galime nuvarginti draugus, versdami juos dirbti mums psichoterapeutais, kai jie tam neturi reikiamo pasirengimo. Net turėdami geriausių norų jie nesugebės mums tinkamai padėti, jei mus kankina rimtesnė charakterio ar nuotaikų problema, o tuomet ateis bereikalingas nusivylimas.

Ar mes tampame mažiau nuoširdūs vieni kitiems (kalbu apie vakarietiško gyvenimo su šypsena įtaką)?

Lazda visuomet turi du galus. Viena vertus, socialinė šypsena ar socialinė kaukė mus apriboja, paslepia mūsų tikruosius išgyvenimus. Per daug susitapatinę su socialine kauke mes galime prarasti ryšį su savimi pačiu, tapti patogūs ir priimtini aplinkai, tačiau negyvi ir nenuoširdūs. Kita vertus, socialiniai vaidmenys padeda mums teisingai nustatyti tarpusavio lūkesčius, gerbti savo ir kito ribas, nerodyti dalies išgyvenimų netinkamoje aplinkoje netinkamu metu. Bendrai drįstu teigti, kad lietuviškajai kultūrai reikalingas pasitikėjimas savimi, optimizmas ir ta pati šypsena, kurie atsvertų mūsų polinkį į savigraužą ir savižudišką elgesį.